Atlantas – ne tik klubas

Sveiki, mano vardas Rafał, gyvenu Lenkijoje, ir palaikau „Atlantą“ kaip ir jūs. Šiame tekste bandžiau surinkti prisiminimus, istorijas apie žmones, kurie buvo ar tebėra susiję su klubu.

Galite klausti kodėl nepaklausiau konkretaus žaidėjo, kodėl ko nors trūksta. Na, turiu pasakyti, kad nebuvo lengva gauti šiuos teiginius. Čia yra žmonių, kurie tiesiog sutiko ką nors pasakyti. Daugelis žmonių nenorėjo ar negalėjo man nieko parašyti, arba tiesiog nematė mano žinutės. Štai yra tai, ką man pavyko gauti.

Roman Korolčiuk
Vakar
ų Frontas
Igor Sergejev nuotr.

Yra man 3 esminiai dalykai gyvenime: Atlantas nuo 1985 metų, darbas nuo 2000 metų, ir šeima nuo 2005 metų.

Kaip tavo šeima reaguoja, kad esi ultra?

Dukra beveik visada teigiamai, o apie buvusią žmoną sunku pasakyti, gal būt viena iš priežasčių, kad tapo buvusia žmona.

Kaip ir kada prasidėjo tavo avantiūra su Vakarų Frontu?

1985 metais, kai Lietuva buvo sovietų okupuota provincija, prasidėjo perestrojka. Tais metais i stadioną pradėjo rinktis jaunimas, juo labiau Atlantas buvo pirmoje vietoje. Žaliai-baltų vėliavų milicininkai jau neatiminėjo nei Klaipėdoje, nei Vilniuje (priešingai nei Maskvoje ar Kijeve). Kai man buvo 15 metų jau norėjau Atlantą palaikyti išvykoje ir 1987 su reisiniu autobusu 100 km. nuvažiavau į Liepoją į savo pirmąją išvyką. Dar rudenį buvo Kaliningradas už 150 km. O sekančiais 1988 metais reisiniu autobusu važiuoti susirinko apie 20 asmenų. Iš skirtingų miesto rajonų. Vat tada ir prasidėjo būsimų išvykų organizavimas. Po 3 dienų į Jelgavą važiavome keturiese, birželio mėnesį į Smolenską – jau 5. Tai buvo viena iš baisiausių išvykų, o toliau Piteris 9, Talinas 16, Moldova (Kišiniovas, Tiraspolis) 5, Gardinas 5+30 PIV+ Tbilisio Dinamo ir t.t. Tik Vakarų Frontas oficialiai atsirado 1996 metais, kai atsikūrė Atlantas ir visos ultrų grupuotės susijungė.

Apie rungtynes su Vielkopolsko Grodzisko „Groclin“ (UEFA taurės turnyro kvalifikacinis etapas, 2003 m. rugpjūčio 27 d.)

Aš buvau Lenkijoje. 3 važiavome iš Klaipėdos, dar 3 atskrido iš Londono. Dar mūsų nuotrauka ir trumpas aprašas yra „To my kibice“ (lit. Tai mes, fanatai) žurnale.

„Atlanto“ fanai Grodziske. Romano Korolčiuko nuotr.

Tada į Lenkiją buvo baisu važiuoti. Iš Poznanės važiavome su taksi, nenorėdami reklamuoti spalvų. Bet per futbolą viskas buvo ramu, vietiniai mumis nesidomėjo.

Ir į Klaipėdą vėliau Diskobolios fanai nuvažiavo?

Buvo 5, turbūt su mašina, taip pat labai bijojo, nors mes bandėme draugiškai su jais bendrauti, kvietėm alaus išgerti. Bet atsisakė, labai grįžti namo skubėjo.

Bet kodėl jie bijojo? Nežinojo, kad tai buvo draugiškas pakvietimas?

Tada tokie laikai buvo. Visa Lenkija skambėjo kai Ruch “Psycho fans” grupė gavo Vilniuje, o po to vienam iš Pietų IV, kuris vienas važiavo Chožuve, su plyta praskėlė galvą. Jis apie 2 savaites gulėjo ligoninėje. Tad tokia fanscena buvo prieš 20 metų.

***

Kur ir kada nuvažiavo daugiausiai Jūsų?

Helsinkyje vien ultrų buvo 23, jeigu pagal atstumą tai Kazachstane buvom 5. Lietuvoje tai Šilutė, kai žaidėme I-oje lygoje – 30. Čia tik apie ultras, kartais į kokį taurės finalą suveždavo daugiau užsakytais autobusais.

Tiesa su visom zgodom per taurės finalą 2015 Šiauliuose buvo apie 40 tribūnoje. Ir dar Panevėžy per taurės finalą 2001 kartu su šiauliečiai buvo vienas ultrų autobusas, tai apie 35-40.

Dar už rinktinę važiavome i Latviją. Į Rygą 2013 – 31, į Liepoją 2015 – apie 35.

Tu rašai apie zgodas. Kaip prasidėjo draugystė su Vilniaus „Žalgirio“ ultromis?

Pradėjome važinėti sovietų laikais. Žalgiris aukščiausioje SSSR lygoje, mes II lygoje. Daug kur Rusijoje ir Baltarusijoje mumis vienodai vadino “labusy-fašisty”, Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje mes buvom laukiami svečiai. Kai leido tvarkaraštis iš Klaipėdos pradėjome važinėti į Žalgirio namų rungtynes, vilniečiai į Klaipėdą. 1988 užsimezgė draugystė ant bendrų politinių pamatų (neapykanta Sovietų Sąjungai), bendri priešai: miasnikai, koniai ir bulbašai (Spartak, CSKA, Minsko Dinamo), bendri draugai chacholai. O zgodos triumfas buvo kai 1988 spalio 7 d. į Atlanto II lygos išvyką į Gardiną pajudėjo 6 klaipėdiečiai ir 30 vilniečių. Dar prisimenu, kad tą dieną Vilniuje buvo keliama trispalvė virš Gedimino bokšto, o vakare transliavo futbolą Austrija-Žalgiris (sovietmečiu išvažiuoti į tokias rungtynes buvo neįmanoma). Po rungtynių buvo sulaikytas traukinis Sokulky Vilnius, kol laukėme stotyje apie 1000 bulbašu prisirinko, bet per mentus bijojo pulti. Baigėsi kaip visada pas bulbašus – apmėtė traukinį akmenimis. O 1988 spalio 7 d. buvo mano 16-asis gimtadienis.
Žalgiris jūsų vienintelė draugystė?
Karpaty Lviv dar. O su kitais Lietuvos ultromis santykiai draugiški, bet tai ne zgoda. Net su tais pačiais Karpaty, Kijevo ir Tbilisio Dinamo oficialiai zgodos nėra, yra tik daug gerų draugų iš tų klubų.
***
Kada buvo geriausias Vakarų Fronto laikas?
2008-2010, kai laimėjom prieš FK Ventspilis ir FBK Kaunas muštynes. 2008 m. 23 VF-ai sudaužė 34 FBK-us Klaipėdoje, Kaune jie gėdingai pabėgo. Po to, kai gavo panašiai Vilniuje nuo Pietų IV, jų noras kariauti dingo. Tad Lietuvoje dabar jokie karai nevyksta, neskaitant smulkaus karo tarp Tauragės ir Gargždų 2011 metais.
Kaip atrodo dabartinė situacija?
Paskutinis mačas Klaipėdoje (mūsų pokalbis – 2020 m. vasario 8 d. – aut.) – 27 VF-ai tribūnoje, 23 žiūrovų centrinėje, nors pagal protokolą buvo bendrai 60. Eilinis įrodymas, kad Atlantas reikalingas tik Vakarų Frontui, bet ne Klaipėdai.
Kodėl miestas nebefinansuoja klubą?
Miesto valdžia nori, kad Klaipėdoje butų tik krepšinis.
Bet apie Neptūno futbolo filialą kalbėjo optimistiškai ir su entuziazmu.
Čia tikslas futbolo mokyklos finansavimą, tai yra apie 0.5 mln. € perleisti krepšinio klubui. Tai jau kriminalistų reikalas, o ne ultrų problema.
Labiau negu aišku yra, kad jūs, kaip VF, nesi Neptūno futbolo projekto entuziastai?
Čia yra tik Klaipėdos specifiką, kad Atlantas ir Neptūnas, nors ir skirtingų sporto šakų, tas pats kaip Partizan ir Crvena Zvezda, CSKA ir Spartak, Boca Hunijors ir River Plate ir taip toliau.
***
Dabar apie nacionalinę rinktinę. Kada buvo tavo pirmos rungtynės?
1994 rugsėjį Kijeve, Ukrainoje. Anksčiau buvau studentas, besimokydamas 1-2 kurse, niekur nedirbau, pinigų išvykoms neturėjau.
1995 į Švento Kryžiaus Ostrovecą (miestas Lenkijoje – aut.) važiavome užsakytu autobusu. Mūsų buvo apie 20. Ant sienos stovėjom apie 15 val. galvojom kad į futbolą nespėsim. Atvažiavom tiesiai į rungtynes. Lenkų buvo 3 grupuotės: Varšuvos “Legia”, Staliovos Volios “Stal” ir kitą pamiršau. Po futbolo vienas mūsiškis iškirto labai įkyrų vietinį pijoką ir dėl to turėjo slėptis autobuso bagažinėje, nors mentai jį ir ten rado, berods 200 zlotų atėmė, o po to dar vyko nedidelės muštynės prie parduotuvės, kur autobusas sustojo. Iš Storo tada bandė šaliką atimti, nepavyko.
***
Geriausi tavo prisiminimai su Atlantu?
Pirmą išvyką Intertoto ir pergalę prieš Turkijos Kocaelispor 2000, 3 vietą Lietuvoje 1999.

Tavo nuomone jūsų geriausias piro šou?

Piro šou geriausias buvo 2014. Lapkričio 29 Atlantas-Kruoja nuo 86 min. kai 3 vietą pasiėmėm.

Futbolo TV, YouTube

***

Roman turi savo kroniką, į kurią jis renka nuotraukas ar laikraščio straipsnius apie “Atlantą”

3. vieta Lietuvoje, 2014

 

UEFA Taurė, 2014

 

2013 m.
Auksiniai Dantys
Vakarų Frontas

Kaip prasidėjo tava avantiūra Vakarų Fronte?

Aš pirmą kartą į fulę atėjau dar 1987, pirmas mačas SSSR taurė su Černomorec Odessa, po to atgavom nepriklausomybę, tai su futbolu kaip ir biški nutrųko. Atlantas persivadino į Sirijų, o po to atsirado Aras, tai kažkaip didelė dalis undegroundo Klaipėdos susirado naują pomegį, palaikyt tą komandą, tai ten aš vėl prisijungiau, vėliau Sirijus ir Aras kaip ir susijungė, ir vėl atsirado Atlantas.

Kada tavo nuomone buvo klubos geriausias laikas?

Du laikotarpiai – kai su FBK kapojosi, ten ir komanda kaip kolektyvas buvo labai gera. Nu ir Sarsanijos laikai.

O Vakarų Fronto geriausiais periodas?

Sunku pasakyt, kažkaip negaliu išskirt kai beveik visą laiką ten buvau iškyrus darbus užsienyje.

Nežinau kuris futbolininkas sužaidė daugiausiai rungtynių Atlantui, bet kas yra tau toks klubo „simbolis“?

Nu, man tai Dainius Zernys, kapitonas.

Joris Kabelka
Vakarų Frontas
asmeninio archyvo nuotr.

Esi sirgalius. Kaip viską prasidėjo?

Taip, esu Atlanto sirgalius nuo 2012 metų. Būnant pirmoje klasėje tėtis mane pirmą kartą nusivedė į stadioną tuo metu Atlantas išgyveno sunkius laikus ir buvo priešpaskutiniai lygoje varžybos buvo prieš Panevėžio „Ekraną“ nors Atlantas tas varžybas pralaimėjo futbolas man paliko didelį įspūdį ir norėjau grįžti į stadioną dar ir dar kartą.

Jeigu galėčiau žinot, kiek tau metų?

14 (pokalbis vasario m. 2020)

Ką reiškia Atlantas tavo gyvenime?

Atlantas seniau buvo mano miesto komanda kurią palaikiau, o kai šiame sezone prisijungiau prie Vakarų Fronto man tai tapo gyvenimo būdų stengiuosi nepraleisti nei vienų Atlanto varžybų nepaisant ir prastų rezultatų Atlantas visada bus mano širdyje.

Panaudojai pirotechniką?

Yra tekę naudoti pirotechniką, tačiau viskas vyko sklandžiai niekas nebuvo sužeistas ir visi buvo patenkinti, o pats show atrodo įspūdingai.

asmeninio archyvo nuotr.

Ok, keturiolikmetis, fanų grupės narys, naudantis pirotechniką. Neturi dėl to problemų mokykloj?

Mokykloje mokausi gana neblogai ir ketinu stoti į gerą gimnaziją. Didesnių problemų neesu turėjas. Fanų grupė yra labai draugiška ir labai džiaugiasi kai prie jų jungiasi jaunimas.

Važiuoji į kitus miestus su Atlantu?

Taip, šiame sezone (2019) buvau 7 išvykose tas jausmas kai kitame mieste palaikai savo mylimą klubą yra neapsakomas.

asmeninio archyvo nuotr.

Kur tau patiko labiausiai?

Labiausiai patiko išvyka į Panevėžį, nes važiavo nemažai žmonių buvo labai neblogas palaikymas ir rezultatas buvo 1:1, taip pat labai patiko išvyka į Vilnių, nes važiavome kartu su komanda autobuse.

Vilniuj „draugiškos“ rungtynės su bičiuliais iš Žalgirio. O priešai? Turite jokių? Kazachstano „Kairat“ man atrodo?

Buvo problemų su „Kairat“, bet nelabai galiu daug komentuoti apie tai.

***

Esi girdėjęs apie Arūną Lučiūną?

Taip esu girdėjęs, šiais metais buvo 15 metų mirties metinės tribūnoje pagerbėme uždegdami žvakutes ir pirmame kėlinyje nedarėme aktyvaus palaikymo. Kai įvyko ši tragedija dar nebuvau gimęs.

 

Ingvaras Butautas
Pietų IV
Stasio Žumbio nuotr.

Kaip galima vadinti Vakarų Fronto fanus iš Žalgirio fanų perspektyvos? Draugai, bičiuliai, broliai?

Visais tais trimis žodžiais.

Kada tu turėjai pirmus kontaktus su Klaipėdos fanais?

Dar sovietų laikais. Aš pamenu, keli mūsiškiai apsilankė jų rungtynėse SSRS antrojoje lygoje (III lygis) gal kokiais 1987-ais ar 1988-ais ir papoasakojo, kad ten yra rimti fanai, aktyviai palaikantys komandą. Gal tada jie ir užmezgė tuos santykius ir netrukus tai jie pas mus, tai mes pas juos mačuose lankydavomės. Ypač tada, kai kuri tų komandų žaidė prieš tas ekipas, kurios galėjo atsivežti savo fanų ir kurie galėjo būti mums (ir jiems) priešiški.

Pats Vakarų Frontas, kaip organizacija, taip pasivadino man rodos 1996, bet juk su tais pačiais žmonėmis, kaip Šokoladas, Kalmaras, Ygo, aš pažįstamas buvau dar okupacijos metais.

Vakarų Frontas nuotr.

Ką „Žalgirio“ gerbėjai galvoja apie dabartinę „Atlanto“ situaciją? (02.2020)

Kas ten bebūtų, tai yra bėda. Ir net ne dėl to, kad tai mūsų sąjungininkai. Bėda yra dėl to, kad klubai pas mus tai atsiranda, tai išnyksta. Ypač blogai, jei tie klubai jau turi žmones, tapatinančius save su jais – tikrus, nevienkartinius fanus. Bijau, kad prie išnyskių klubų: Ekrano, FBK Kauno, Inkaro, Vėtros, FC Vilniaus, FK Šiaulių, Tauro ir panašiai tuoj bus galima pridėti ir Atlantą. Aš nematau jam perspekltyvos, kai Klaipėdos meras ir LFF įtraukė į futbolą krepšinio klubą Neptūną.

Kaip numanau, tu taip pat nesi Neptūno projekto entuziastas?

Aš jau juokavau, kad Dainavai verta laukti, kai jos klubą sunaikins Dzūkija, Panevėžiui – kaip Lietkabelis, o vietoj mūsų žais Vilniaus Rytas. Atrodo tokia yra iš krepšinio atėjusio LFF generalinio sekretoriaus svajonė…

Donatas Nakrošius
Gynėjas 2013
V. Knyzelio nuotr.

Atvykau į „Atlantą“ 2013 metų vasarą, pasibaigus sezonui „Stal Rzeszów“ komandoje, nes baigėsi mano sutartis. Tada Atlante prasidėjo amžinatelsio trenerio Konstantino Sarsanijos era. Jis buvo didysis futbolo autoritetas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jis buvo tas žmogus, kuris atstatė FK Atlantą, daug nuveikė savo patirtimis ir pažintimis. Pirmą kartą mačiau, kad treneris yra svarbiausias klube. Jis buvo labai geras treneris, žmogus, kuris organizavo klubo finansus, ieškojo rėmėjų. Jis taip pat padarė ne vieną įdomų transferą iš Lietuvos lygos. Be jo žinios nieko neįvyko. Kaip sakiau į Atlantą atvykau sezono viduryje, debiutuodamas įmušiau įvartį ir maniau, kad viskas, nepaisant didelės konkurencijos, pasiseks. Sudėtį kiekvienoje treniruotėje buvo maždaug 27 žaidėjai. Visas trenerių štabas, gydytojas ir masažistas buvo iš Rusijos, tik vienas lietuvių treneris padėjo išversti pratimus ir buvo Lietuvos ryšininkas su Rusijos personalu.

Pasirašiau 1,5 metų sutartį, bet ten praleidau tik pusmetį. Nedaug žaidžiau. Treneris turėjo savo „geležinę“ vienuoliktukę, man nepavyko iškovoti savo vietą sudėtyje. Aš buvau tik po vestuvių, žmona lenkė, jai buvo sunku šiuos šešis mėnesius Lietuvoje nemokant lietuvių kalbos, toli nuo namų. Ir mes susitarėme, kad po sezono Lietuvoje grįžtame į Lenkiją.

Apskritai Atlantas su investuotojais iš Rusijos, su treneriu Sarsanija buvo stiprus, profesionalus klubas. Prieš kiekvienas rungtynes ​​1 dienos treniruočių stovykla, miegojome viešbutyje. Dažnai buvo 3 dienų treniruočių stovyklos ciklas, mano žmona juokėsi, kad aš miegu daugiau viešbutyje nei namuose. Gaila, kad taip vyko Atlanto kelias… Tai nusipelnęs klubas ir tikiuosi, kad jis grįš į A lygą, nes ten yra jo vieta…

Aš tik dar paklausiu, kokia buvo tavo reakcija į Sarsanijos mirtį?

Buvau šoke, iš tiesų. Aš žinojau, kad jis turi sveikatos problemų, vieną kartą jis buvo ligoninėje, kai dar buvau Atlante. Aš žinojau, kad jis turi sveikatos problemų, vieną kartą jis buvo ligoninėje, kai buvau Atlante. Tada, kaip prisimenu, jis turėjo širdies problemų. Sužinojęs.. Iškart pagalvojau, kad futbolas Klaipėdoje patirs krizę, nes tik jo dėka viskas funkcionavo gerai. Tai buvo puikus žmogus.

Sauliaus Čirbos nuotr.

 

V. Knyzelio nuotr.
Lukas Pušinskas
Saugas 2015-2016
atlantas.lt nuotr.

Kiek laiko buvai „Atlante“, esi klubo auklėtinis?

Taip. Esu Klaipėdos Futbolo Mokyklos auklėtinis, po to 2015 metais pasivadinome FK Atlantas-99, bet nuo 2015 metų atstovavau pagrindinę Atlanto sudėtį.

Kaip atrodė jaunimo futbolo apmokymas? Ką tu galėtum pasakyti apie jo lygį?

Tuo laiku, asmeniškai, pats apmokymas buvo geras, daugelis komandos draugų norėjo tobulėti ir siekti profesionalos karjeros. Lygio atžvilgiu, Lietuvoje visada budavome lentelės viršūnėje, pats lygis man atrodė gan aukštas, Lietuvos maste. Fizinis futbolas, paremtas taktika. Daug mano kartos futbolininkų žaidzia Europoje bei Lietuvos A lygoje.

Kiek tau metų buvo, kad atsiradai pagrindinę sudėtį?

Treniruotis pradėjau, kai tik suėjo 15 metų.

Labai greitai įėjai į suaugusiųjų futbolą. Kaip jaučiasi penkiolikmetis tarp profesionalų futbolininkų?

Na taip, buvau vienas iš jauniausiųjų profesionaliame futbole. Galiu pasakyt iš tiesų buvo kiek keista, nes lyg rodės, kad lyg visai neseniai tiesiog juos stebedavau žaidžiant varžybas, o dabar jau treniruojuosi su jais. Aišku jaučiau, kad vis dar esu vaikas ir kad trūksta fizinio stiprumo, viskas vyko daug greičiau nei atrodė. Techninių sugebėjimų užteko. Tai galiu pasakyti, buvo visai gera vieta tobulėti.

Su “Atlanto” komanda važiuodavai po pasaulį, pavyždžiui į Kipra, kur vyko viena iš jūsų pasiruošimo stovyklų. Neturėjai problemų mokykloj dėl futbolo karjeros?

Taip, teko praleisti daug pamokų dėl pasiruošimo stovyklų. Ir paprastomis dienomis buvo rytinės treniruotės, tai teko atsiprašinėti pamokų.

Tėvai neprotestavo?

Niekada nebuvo tokių protestų, nes tėvai žinojo, kad esu atsakingas ir geras mokinys, bei tėtis visada norėjo, kad būčiau profesionalus futbolininkas.

Žaidei A Lygoj, arba net Europoj?

Neteko žaisti, bet budavau registruojamas. Teko žaisti prieš daugelius stiprius Europos klubus sezono pasiruošimo stovykloje Kipre, prieš komandas tokias kaip Crvena zvezda.

Buvai Atlante, kad klubas dar neturėjo finansines problemas?

Žinok, net nepamenu kada Atlantas neturėjo finansinių problemų, atlyginimai visada vėluodavo. Tai, kai jau ten buvau, finansinės problemos buvo prasidėjušios.

Nu bet 2015-ais Atlantas  neblogą komandą turėjo, ar ne? Panyukov, Maksimov, Baravykas, Kazlauskas…

Buvo visai nebloga sudėtis. Bet vis tiek jau buvo prasidėjušios finansinės problemos. Mano nuomone, jei ne amžinatelsis K. Sarsanija, nei Panyukov, nei Maksimov nebūtų buvę Atlante.

O kaip buvo, kad pinigų negavai? Turėjai ilgiai laukti?

Na man kaip 15-16 metų, tai pinigai paskutinėj vietoj buvo, norėjau tik žaisti ir tobulėti, tai nelabai kreipdavau demėsį. O aišku, suaugusiems žaidėjams, kurie turi šeimas ir visą kitą, įsivaizduoju, buvo nelengva.

***
Turiu truputį juokingų prisiminimų iš pasiruošimo stovyklos Kipre, kai atvyko Abdoul Sylla. Tiesiog man teko su juo per stovyklą daugiau bendrauti, nes jis buvo naujokas, tai kiekvieną vakarę, po treniruočių bežaidžiant kortomis tiek prisijuokdavome su juo ir kitais komandos draugais. Tiesiog jis buvo labai juokingas ir linksmas žmogus.

Dabar gyvenu JAV, Floridoje. Šiuo metu nebežaidžiu niekur, prieš metus vis dar žaidžiau Universiteto komandoje. Amerikoje esu nuo 2016 metų.

Asmeninio archyvo nuotr.
Kazimieras Gnedojus
Gynėjas 2003-2006, 2007-2008, 2013-2015, 2015-2017
alyga.lt nuotr.

Mano prisiminimai yra teigiami. „Atlante“ jaučiausi super, mano pirmas toks rimtas klubas, tai atsiminimai tik geriausi.

🇱🇻 Nikita Juhnevičius
Saugas 2019
Kamil Świrydowicz nuotr.

Istorija prasideda taip, kad laukiant kito sezono pasiūlymo žiemą, bandžiau ko nors ieškoti už Latvijos ribų. Paskambino Deividas Dobrecovas (kitas „Atlanto“ žaidėjas iš Latvijos 2019 m.) ir pasakė, kad turi man galimybę išbandyti save Lietuvos A lygoje. Net negalvojau, laukiau atsakymo ir sėdėjau ant savo krepšių.

Atvykau šiek tiek vėliau nei pats Deividas, bet rūbinėje iškart pajutau jų šilumą, nes buvome ne taip toli nuo namų, o daugelis kalbėjo tiek angliškai, tiek rusiškai, bendravime nebuvo jokių problemų. Sezoną pradedame pergale, ir net pagalvojome, kad kovosime dėl aukščiausių vietų. Man patiko viskas, tiek mokymo procesas, tiek profesionalus požiūris. Buvo net kažkokios treniruočių stovyklos. Keliavome į Lenkiją varžytis su geriausiomis komandomis.

Aš pats neturėjau daug žaidimo laiko dėl traumų, bet visą laiką buvau su komanda ir kolektyvas buvo puikus. Sezono viduryje komanda šiek tiek pasikeitė, atėjo kiti žmonės, kiti futbolininkai iš užsienio. Darvydas Šernas, Vytautas Lukša ir Tadas Labukas man daug padėjo Lietuvoje. Jie yra geriausi tiek aikštelė, tiek už ją. Jei turėjai klausimų, tai buvo tie žmonės, kurie pirmieji ateitų ir tau padėtų.

Nuo pradžių bendraujame tik su latviais, tačiau daug laiko praleidome su kroatais Zutičiumi ir Kovačiču. Įgijau daug patirties ir malonių prisiminimų. Tik gaila, kad negalėjome sukelti tiek džiaugsmo gerbėjams, kiek norėjome tai padaryti.

Vytautas Lukša
Saugas/Puolėjas 2019
atlantas.lt nuotr.

Savo paskutinį “A Lygos” sezoną sužaidei sunkiomis aplinkybėmis – Atlantas į varžybas įstojo pažodžiui “paskutinę minutę”. Kaip prisimeni tą laiką?

Buvo daug pažadų, ir tikėjau klubo viziją, bet realybė buvo kitokia. Čia patirtis gyvenimo.

Vidas Alunderis
Gynėjas 1997, 2004, 2013

Pirmą kartą per ilgą laiką tavo gimtoji Klaipėda neturi savo klubą A Lygoje. Ar tu stebi „Atlanto” situaciją? Kodėl Klaipėdoje yra tokių didelių problemų dėl stabilios futbolo klubų veiklos?

Neturi Klaipėda komandos A lygoje todėl, kad buvo daromos kažkokios machinacijos, dabar atrodo žaidžia pirmoje, ar antroje lygoje tokią informaciją skaičiau internete. Paprasčiausiai nėra tokio žmogaus, kuris mylėtų futbolą ir turėtų noro investuoti savo pinigus į komandą. Jei ir yra tokie žmonės, tai jie savo pinigus investuoja į krepšinį.

„Atlante” esi žaidęs net triskart savo karjeroje. Kokie yra tavo prisiminimai apie klubą?

Kažkokių svarbių prisiminimų nėra, tik galiu pasakyti, kad Atlante pradėjau žaisti vyrų futbolą. 16 metų mane pakvietė į Žalgirį, pasirašiau sutartį ir klubas mane paskolino į Atlantą, vien dėl to paskolino, kad galėčiau užbaigti mokyklą, taip ir buvo du kartai grįžti į Atlantą, žaisti savo miesto komandoje.

Donatas Kazlauskas
Saugas 2013-2015, 2016-2018 m.

Esi žaidęs Klaipėdos “Atlante” kada klubas turėjo dideles finansinės problemas. Kaip tuo metu atrodė tavo situacija?

Taip, deja kartais tai nutinka. Tiesiog bandžiau kaip įmanoma pasirodyti geriau futbolo aikštėje, nes žinojau kad pereisiu į kitą klubą, tiesiog reikia pakenteti. Bet tai buvo tik po to, kai kluba paliko Konstantinas Sarsanija . Kol jis buvo klube, viskas buvo nuostabu ir megavausi kiekvieną minutę praleista ten. Esu labai dekingas jam dėl savo karjeros.

Ar amžinatelsis Konstantinas Sarsanija buvo geriausias treneris, su kuriuo esi dirbęs savo karjeroje?

Vienas geriausių. Didelis autoritetas visiems.

Rokas Gedminas
Saugas/Puolėjas 2016-2017

 

alyga.lt nuotr.

Apie „Atltantą“ mano prisiminimai tik teigiami! Aš ten praleidau du metus, tai buvo gera komanda, gera atmosfera, geras trenerių štabas ir geros sąlygos, nieko netrūko.

Kas buvo tavo geriausias komandos draugas?

Sunku bųtų išskirti kažkurį vieną, su daugeliu iki šių dienų bendraujam: Donatas Kazlauskas, Vytas Gašpuitis, Domantas Šimkus, Justas Raziūnas, Povilas Valinčius.

Edvinas Baniulis
Puolėjas 2018 m.
15min.lt nuotr.

Kažko ypatingo nepasakysiu, bet man asmeniškai ten buvo geras laikotarpis, vertinu ten įgautą patirtį. Su pinigais tuo metu buvo sunku, bet džiaugiausi minutėmis aikštėje. Aišku buvo tokių situacijų kai tiesiog algos negavome, ir dar viešbutis dėl neapmoketų saskaitų neleido pietaut, teko kiekvienam komandos draugui suktis kaip išmano.

🇱🇻 Deividas Dobrecovas
Puolėjas 2019
atlantas.lt nuotr.

„Atlantą“ prisiminsiu tik teigiami.
Nuo pat pradžių žinojau, kur einu. Ta prasme, kad klubas pradės, galima pasakyti, nuo nulio ir susidurs su daugybe problemų – sudėties komplektacija, gyvenimas, valgymas, ir daug daugiau susijusiomis su organizacija. Bet tai aukščiausia Lietuvos lyga, todėl nusprendžiau vykti ir žaisti pas „Latvijos Gvardiolą“ (jis čia sąmojingai apie savo tėvą Viktorą, kuris yra treneris, ir tuomet treniravo „Atlanto“ komandą).

Nepaisant visko kas nutiko, buvo daug teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę žaisti komandoje su tokiais geriausiais futbolininkais kaip Darvydas Šernas, Vytautas Lukša ir Tadas Labukas. Šis trio jau nėra taip jaunas, bet buvo galima pamatyti, kad jie turi klasę, kad jie žaidė labai aukštu lygiu. Darvydas, Vytas ir Tadas labai padėjo tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, pateikdami daugybę patarimų, už kuriuos esu jiems dėkingas.

„Atlante“ susipažinau ir toliau palaikau ryšius su Dado (Damiras Žutičius) ir Jurica Kovačiču iš Kroatijos. Aš, Nikita Juhnevičius, ir du kroatai praleidome daug laiko kartu. Kadangi su jais kalbome angliškai, juokavome visomis trimis kalbomis tuo pačiu metu. Kroatų, rusų ir anglų kalbų deriniai dažnai privertė juoktis iki ašarų.

2019 m. balandžio 14 d. – A Lygos 6 turo rungtynių starp „Atlantas“ ir „FK Panevežys“ komandų mačo programa su klaida Deivido varde. Rafal Kobza nuotr.

Trumpai apie sezoną – sezono pradžioje mes laimėjom Kauno „Žalgirį“ 2: 0, aš pats įmušiu įvartį. Maniau, kad taip bus, bet tai neįvyksta futbole, kad komanda susirenka likus 3 savaitėms iki čempionato ir kovoja dėl medalio, ką būtų galima pamatyti ateityje, kai pergalės jau neatėjo. Bet nieko, mes treniruojamės, treniruojamės ir birželį parodome gerą sportinę formą, kai buvome arti pergalės kiekviename žaidime. Pavyždžiui mes kontroliavome žaidimą prieš „Riterius“, buvo 2-0, bet paskutines 10 minučių žaidėme mažumą, galiausiai pralaimėjome 2:3. Paskui prieš „Kauno Žalgirį“ 1:1, kur teisėjas atšaukė švarų įvartį pakeldamas nugarą. Po poros dienų LFF pripažino klaidą, bet ne apie tai šita istorija.

Tai buvo geras laikmetis, bet mes išpumpavome iki sezono pabaigos. Visos per sezoną susikaupusios problemos išlindo. Sirgalių akivaizdoje gaila, kaip atėjo tokio sezono pabaiga. Tikiuosi, kad vieną dieną didysis futbolas grįš į Klaipėdą, nes jis reikalingas miestui, taip pat kaip visą sezoną palaikiusiam fantastiškam „Vakarų frontui“.

🇱🇻 Viktoras Dobrecovas
Treneris 2019 m.

11.2019
Kas nutiko, kad palikote Atlantą nesibaigus sezonui?

Labai paprastai, 1–9 (pralaimėjimas su „Sūduva“ A lyga, 30.10.2019) pasakoja apie viską. Aš jau priėmiau sprendimą per 25 minutes, kai buvo 0-6.

Klubas paskutinę minutę sulaukė pagalbos ir galėjo dalyvauti „A Lygos“ varžybose. Ar buvo sunku dirbti?

Žinoma, tai buvo viena iš pagrindinių problemų! Nes aš negalėjau pats sukomplektuoti sudėtį, bet žaidžiau su futbolininkais, kurie buvo!

Kaip manote, kas buvo geriausias žaidėjas? Ar gal Darvydas Šernas?

Aš taip manau! Jis buvo tikras variklis, kuris visada norėjo išspausti maksimumą. Tiek žaidime, tiek treniruotėse.

Kaip jums patiko Klaipėdoje?

Pats miestas man labai patiko. Kalbėdamas apie komandą, aš tikrai pakeisčiau 6–7 žaidėjus, ir manau, kad ten galima sukurti gerą komandą!

Taip pat mačiau, kad kažkada neatmetėte galimybės grįžti į Klaipėdą.

Gal kada grįžti į Klaipėdą, bet turi būti miestas ir kitas rėmėjas, palaikantis klubą!

02.2020
Ar manėte, kad klubas gali išnykti 2020 m.?

Tikrai neturiu idėjos.

O korupcija? Klubas kreipėsi į teismą, daugelis sirgalių netiki, kad Atlantas žaidė nešvariai. Iš esmės federacija nepateikė konkrečių įrodymų.

Ką gi, neturiu informacijos, kurią teikia federacijai klubas, čia geriau paklausti klubo prezidento.

***
BONUS

🇳🇱 Rob Wolfs
Groundhopperas iš Nyderlandų gyvenantis Lietuvoje

Būdamas didelis ypatingos uostamiesčių, tokių kaip Roterdamas, Rostokas ir Gdynė, atmosferos gerbėjas – smėlėtos vietos, kurios gyvena ir kvėpuoja futbolu, norėjau sužinoti, ką gali pasiūlyti Klaipėda. Pirmoji su futbolu susijusi kelionė į Klaipėdą buvo pernai birželį, kai „Atlantas“ žaidė prieš miesto varžovą „Neptūną“.

Privažiavimas į Klaipėdą nuo greitkelio, atsiveriantis vaizdas į Baltijos jūrą ir uosto kranus fone, yra tiesiog pribloškiantis ir gražiai nustato toną apsilankymui šiame Baltijos pakrantės perle.

Vaikščiodamas Klaipėdos gatvėmis, nepaisant to, kad mieste yra krepšinio klubas, netrukus reikia išsiaiškinti, kas dominuoja šio uostamiesčio gatvėse. Galima drąsiai teigti, kad tai neabejotina berniukų iš Atlanto pergalė – nėra daug žibintų stulpų ar eismo ženklų, kuriuose nebūtų vienos iš „Atlantas“ gerbėjų grupės lipdukų.

Be meilės uostamiesčiams, aš taip pat esu aktyvių futbolo gerbėjų ir įdomių futbolo stadionų gerbėjas. Mano nuomone, apsilankant Klaipėdoje aš turiu tai viską. Klaipėdos centriniame stadione yra gražus senų, surūdijusių prožektorių rinkinys, kurį galima pamatyti iš tolo, ir labai gerai įsitaisęs, triukšmingas būrys futbolo aistruolių, palaikantys per 90 minučių.
Deja, derbis tarp „Atlanto“ ir Neptuno“, kurį lankiau vasarą, buvo žaidžiamas dirbtinėje aikštelėje šalia pagrindinio stadiono, o jo fone – gražūs prožektoriai. „Atlantas“ 1:0 įveikė savo varžovus ir parodė, kad yra ne tik geresnis už aikštės ribų, bet irgi ant jos. Žvilgsnis į „Atlanto“ sirgalius stadione man greitai parodė, kad „Atlantas“ yra istorinis klubas, kurį palaiko jauni ir seni žmonės, ir yra miesto folkloro dalis.
Nepaisant to, kad mačiau, kaip „Atlantas“ laimėjo derbį, vis dar nemačiau rungtynių stadione, kuriame norėjau. Apie rugsėjo 15 d., Antradienio vidurdienį „Atlanto“ Facebook puslapyje buvo paskelbta, kad tą vakarą jie žais anksčiau atidėtas varžybas pagrindiniame stadione. Nedvejodamas tądien važiavau pirmuoju autobusu, išvykstančiu iš Kauno į pajūrį.
Mano spontaniškas sprendimas vykti tą vakarą  į Klaipėdą pasiteisino. Mačiau ne tik tai, kaip „Atlantas“ žaidė rungtynes pagrindiniame stadione, bet ir pamačiau gražų saulėlydį iš stadiono, 10 namų komandos įvarčių ir porą ironiškų „Vakarų fronto“ aikštės invazijų , kuris, nepaisant sunkumų, palaiko savo klubą, ir kuria atmosferą, kuri nėra tik pirotechnika su tomis pačiomis monotoniškomis dainomis, kurias girdite daugybėje kitų stadionų, tačiau originalios dainos skanduojamos aistringai.
Share on facebook
Share on twitter

Logowanie