Martinas Perveinis neseniai pradėjo antrąjį savo karjeros etapą kaip legionierius. Puolėjas paliko BFA Vilnius ir persikėlė į Naujųjų Skalmežyčių „Pogoń“, Lenkijos trečiosios lygos klubą, įsikūrusį mažame miestelyje, kuriame yra mažiau nei 5000 gyventojų.
Šia proga Lietuvos puolėjas papasakojo man apie pirmuosius įspūdžius naujoje komandoje ir kaip jis čia atsidūrė. Taip pat buvo užduotas klausimas apie žaidėjo gimtąjį miestą Pabradę, kuris neseniai buvo minimas Lietuvos žiniasklaidoje.
Rafalas Kobza („Baltycki futbol“): Kokia buvo tavo pirmoji reakcija, kai išgirdai pavadinimą Naujųjų Skalmežyčių „Pogoń“ ir sužinojai, kad ten žaisi futbolą?
Martinas Perveinis (Naujųjų Skalmežyčių „Pogoń“): Kai pirmą kartą išgirdau iš savo agentų Kamilio ir Makso apie Naujųjų Skalmežyčių „Pogoń“, pajutau didelį džiaugsmą – tai man buvo naujas iššūkis, nauja šalis, naujas čempionatas ir galimybė išeiti iš komforto zonos. Supratau, kad tai svarbus žingsnis mano karjeroje. Pasikalbėjęs dar su artimais draugais, pasitariau taip pat su Ivanu Švabovičiumi ir nusprendėme, kad tai bus man tinkamas klubas ir gera proga parodyti save.
Koks tavo pirmasis įspūdis apie naują klubą?
Pirmasis įspūdis labai teigiamas. Klubas pasirodė profesionalus, organizuotas ir turintis aiškią kryptį. Mane maloniai nustebino treniruočių intensyvumas ir komandos atmosfera – žaidėjai mane priėmė labai šiltai, o treneriai aiškiai išdėstė savo reikalavimus.
Pamenu, kad prieš šešerius metus Edvinas Baniulis, persikėlęs iš FK „Riteriai“ į Lenkijos trečiąją lygą, sakė man, kad „Riteriai“ neturėjo tokios bazės kaip jo naujasis klubas. Kaip vertintum sąlygas, kurias radai Naujosios Skalmežycės, palyginti su Lietuvos I lyga?
Atvykęs pats pamačiau, kad infrastruktūra ir organizacinis lygis čia tikrai aukštas. Treniruotės vyksta kokybiškose aikštėse, turime ir dirbtinę aikštę žiemos laikui, ir natūralios žolės aikštes, kai orai šiek tiek atšils. Sąlygos atsistatymui geros, viskas vyksta profesionaliai. Lyginant su Lietuvos I lyga, kur daug metų žaidžiau BFA, skirtumas minimalus, nes BFA taip pat sudaro geras sąlygas jauniems žaidėjams tobulėti, ypač žiemos laikotarpiu.
Turėjai pirmąją tarptautinę patirtį. Kelis mėnesius praleidai Italijoje, papasakok apie tai.
Laikotarpis Italijoje buvo labai svarbus mano augimui. Italų futbolas garsėja taktika ir disciplina, todėl daug išmokau apie pozicinį žaidimą, gynybines užduotis ir sprendimų priėmimą aikštėje. Taip pat buvau nuolat kviečiamas į pagrindinės komandos treniruotes, kur daug galėjau išmokti iš tokių žaidėjų kaip Kšištofas Piontekas, taip pat Frankas Ribery, kuris padėjo labai gerai jaustis rūbinėje ir įsilieti prie visų aukščiausio lygio žaidėjų, galima pavadinti žvaigždžių. Kai esi jaunas ir bijai padaryti klaidą aikštėje arba kažką ne taip pasakyti rūbinėje, labai svarbu, kai tokie žaidėjai tau padeda. Tai buvo patirtis, kuri mane sustiprino psichologiškai – pirmą kartą reikėjo prisitaikyti prie kitos kultūros ir futbolo filosofijos.
Jauniems Lietuvos futbolininkams dažnai kyla problemų prisitaikant prie naujų šalių. Klubo paskelbtame vaizdo įraše gal girdėti, kaip kalbi lenkiškai. Ar moki lenkų kalbą, ar turi lenkų šaknų?
Aš užaugau Pabradėje. Šiame miestelyje daug žmonių kalbėjo lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Mano šeimoje buvo kalbama lenkiškai, todėl tėvai nusprendė atiduoti mane į lenkų mokyklą – Žeimenos gimnaziją. Ten mokiausi iki 7 klasės, todėl nuo tų laikų mokėjau lenkų kalbą. Vėliau, kai pirmasis treneris Grigorijus Kiselis mane išvežė į Vilnių, į BFA peržiūrą, po dviejų savaičių pas mus į namus atvyko Ivanas Švabovičius ir pasiūlė gyventi Vilniuje bei tobulėti BFA akademijoje, todėl teko pakeisti mokyklą į lietuvių Fabijoniškių gimnaziją.
Pakalbėjome apie tavo naują klubą, dabar pakalbėkime apie senąjį. BFA yra gana ambicingas projektas, kurio pagrindinis dėmesys skiriamas darbui su jaunais žaidėjais, jiems siūlant galimybę treniruotis su užsienio specialistais. Ar manai, kad klubas vieną dieną galėtų patekti į TOPLYGĄ?
Baltijos futbolo akademija yra labai ambicingas projektas. Ten didelis dėmesys skiriamas jaunimui ir ilgalaikei vizijai. BFA klubas visada kovoja dėl patekimo į TOPLYGĄ su savo akademijoje išaugintais žaidėjais, todėl tikiu ir žinau, kad kažkurį sezoną tikrai pateks į aukščiausią lygą.
Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje daug kalbama apie tavo gimtąjį miestą Pabradę. Kiek pokyčių dar reikia Lietuvos futbolui, ypač regioniniu lygiu?
Taip, Pabradėje dabar su futbolu sunkiau dėl sąlygų, bet, kiek žinau ir mačiau, vaikams ten ne problema judėti ir sportuoti – vis daugėja futbolą lankančių vaikų. Manau, čia didelis trenerio G. Kiselio nuopelnas – jis kažkaip moka įskiepyti vaikams meilę futbolui. Su manimi taip pat viskas prasidėjo nuo didelės meilės futbolui. Lietuvos futbolas juda į priekį, bet regionuose dar yra kur tobulėti. Reikia geresnės infrastruktūros, daugiau investicijų į jaunimo ugdymą ir stipresnių vietinių akademijų. Mano gimtoji Pabradė taip pat turi potencialo, tačiau būtina nuosekli parama ir ilgalaikė vizija. Jei regionuose bus sudarytos geresnės sąlygos vaikams treniruotis, tai turės didelį poveikį visam šalies futbolui.
fot. Naujųjų Skalmežyčių „Pogoń“
