Nepaisant jauno amžiaus, Rokas Garastas atvedė Kauno „Žalgirio“ komandą į didžiausius laimėjimus klubo istorijoje. Dabar jis jau kelis mėnesius neturi klubo, tačiau, kaip pats sako, turi ką daryti. Neseniai jis taip pat dalyvavo Krokuvos „Wisła“ įdarbinimo procese, apie kurią papasakojo išsamiau.
Rafalas Kobza („Bałtycki futbol): Pirmiausia pakalbėkime apie Krokuvas „Wisła“. Kokie Tavo įspūdžiai apie įdarbinimo procesą?
Rokas Garastas: Visų pirma tai labai didelis klubas ir sulaukus jų dėmesio jaučiausi labai motyvuotas ten dirbti. Klubo savininkas ir CEO – Jarosław Królewski, labai intelektualus ir sumanus žmogus turintis aiškią, stiprią klubo viziją, kaip nori jį valdyti, kokie tikslai ir kaip tuos tikslus pasiekti. Žinant jo darbo principus už futbolo dirbant su AI technologijomis, nenuostabu, kad ir futbole nori judėti šia kryptimi, kas jau seniai nekelia nuostabos, tai taikant pačio aukščiausio lygio klubuose ir projektuose, bei sėkmingai tam veikiant. Taigi ir pats įdarbinimo modelis yra aukščiausio lygmens ir kiek kitoks nei kituose klubuose atsirenkant trenerius kaip galimus kandidatus. Nepaisant nestandartiškų pirminių atrankos principų, kaip ir įprastai vėliau buvo bandoma sužinoti apie mano reputaciją, bei darbo etiką iš daug skirtingų žmonių, kurie mane rekomenduotų. Tokiu būdu atsidūriau tarp 3 kandidatų tapti Wisła Kraków klubo Vyriausiuoju Treneriu. Turėjau įdomų pokalbį su Jarosław Królewski, vėliau ilgas pokalbis ispanų kalba su klubo Sporto Direktoriumi Kiko Ramírez, žinant kiek ispanų žaidėjų šiuo metu turi Wisła Kraków klubas, mano mokėjimas ispanų kalbos jiems buvo labai svarbus. Dar kiek vėliau gavau atitinkamas užduotis, kurias turėjau paruošti. Kaip ir minėjau, tai buvo labai struktūrizuotas aukšto lygio atrankos procesas, kuris man paliko įspūdį.
Kokia ideją turejai „Wisłai“? Tai klubas, turintis ilgą istoriją ir kovojantis už sugrįžimą į viršūnę. Labai didelis iššūkis.
Taip, tai yra būtent tai ko norėčiau, didelis klubas su dideliu iššūkiu, jaučiuosi tam pasiruošęs ir norėjau jį priimti. Kaip minėjau klubas man skyrė užduotį, kaip tik tuo metu su šeima atvykome slidinėti į Slovakiją, taigi visi planai stipriai pasikeitė, bet mano šeima mane palaikė, suprato kokia didelė ir svarbi man tokia galimybė. Anksti keldavausi ir giliai lįsdavau į klubo analizavimą, truputį paslidinėdavau su šeima ir vėl visą dieną ir vakarą iki nakties ruošdavau užduotį, tokiu intensyvumu praleidau 6 dienas per pačias Kalėdas, tačiau trenerio šeimoje tai įprasti dalykai. Taigi atlikus pilną klubo auditą situacija tapo dar aiškesnė, tai klubas turintis labai gerus, aukštos klasės žaidėjus ir potencialiai galintis pasiekti pagrindinio tikslo, grįžimo į Ekstraklasa. Taigi suprantant visą klubo istoriją, žinant kokią atmosferą namų rungtynėse sukuria įspūdingi Krokuvos „Wisła“ sirgaliai, žinant detalią informaciją apie žaidėjus, bei klubo tikslus, mano idėja buvo labai aiški, žaisti aukšto tempo žaidimą, taikant organizuotą aukštą presingą atitinkamuose plotuose, greitas dominuojantis modernus futbolas su kamuoliu ieškant žaidėjų tarp linijų ir tinkamų momentų atakuoti, taikant rotacijas tam tikrose aikštės vietose, kad sukurti pranašumą, bei galimybę sukurti daug progų, taigi esu treneris, kuris nori atakuoti, o su tokiais žaidėjais tą gali padaryti labai sėkmingai. Žinant, kad jau po pirmos sezono dalies klubas demonstravo geriausius rodiklius atakuojant visoje lygoje, tačiau stipriai nusileido gynybiniuose parametruose, buvo akivaizdu, kokios korekcijos reikalingos gynyboje, kokių aiškių susitarimų trūksta tarp žaidėjų, kad sumažinti varžovų įvarčius, bei kokios pozicinės korekcijos reikalingos atakoje, kad pasiruošti geriau perėjimui į gynybą fazei. Taip pat aiškiai ir plačiai išdėsčiau kaip matau ir kaip panaudočiau kiekvieną komandos žaidėją. Mano vertybės yra pagarba, pasitikėjimas ir sunkus darbas, taikau aukštus darbo standartus sau ir visiems aplink, skiriu didelį dėmesį žaidėjų rūbinei, bei santykiams su žaidėjais. Tikiu pačiu treniravimo procesu, sukuriama aplinka ir kultūra, tam tikrais adaptaciniais principais treniruotėse, kurie sukuria gerus ryšius ir įpročius tarp žaidėjų. Kadangi tikiu, kad kiekvienas žaidėjas nesvarbu kokio būtų amžiaus – visada gali tobulėti, taigi noriu padėti kiekvienam žaidėjui atskleisti jo potencialą aikštėje ir būti stipresne asmenybe ar padėti kaip žmogui susiduriančiam su sunkumais už aikštės, bei būti geriausioje įmanomoje formoje, nes tik pakėlus kiekvieno atskiro žaidėjo lygmenį, gali pakelti visos komandos lygmenį. Tokios buvo mano pagrindinės idėjos darbui Krokuvos „Wisła“ klube.
Lietuva šiuo metu neturi daug užsienyje dirbančių trenerių. Kaip manai, ko reikia, kad tai pasikeistų?
Kaip žinoma, Lietuva esame labiau didelių krepšinio tradicijų šalis, taigi neturime gero vardo minint futbolą. Manau tai yra pagrindinė priežastis ir sunkumas Lietuvos treneriams gauti šansą užsienyje, ypač mano atveju neturėjus labai didelės karjeros kaip žaidėjui. Tačiau Europoje ši tendencija ryškiai keičiasi. Didelės svarbos Lietuvos futbolo trenerių ateičiai turėjo sėkmingas Valdo Dambrausko darbas užsienio klubuose, tokiu būdu didėja treneriu galimybė sulaukti šanso užsienio komandoje. Ir manau, kad šiuo metu yra ne vienas kompetentingas treneris lietuvis, kuris atliktų puikų darbą užsienio lygose.
Praėjo daug mėnesių, kai palikai Kauno „Žalgirį“. Ką darai kasdien? Ar Tau netrūksta aikštės emocijos?
Trenerio profesijoje nepasakyčiau, kad tai ilgas laiko tarpas, tame esu jau ne pirmą kartą. Prieš pradėdamas darbą su „FK Kauno Žalgiris“, taip pat 9 mėnesius skyriau poilsiui, šeimai, bei pasiruošimui laukiančiam darbui. Šiame darbe nuolat nukenčia šeima, nebūna atostogų, nebūna savaitgalių, taigi šiuo metu stengiuosi šeimai skirti daug dėmesio, grąžinti skolas. Taip pat turiu labai disciplinuotą rutiną, kuri man padeda ruoštis sekančiam darbui, kiekvieną rytą 6h pradedu skirtingo aktyvumo forma, bėgimu, pasivaikščiojimu miške, plaukiojimu baseine ar Thai-Chi treniruote, tuomet nuvežu vaikus į mokyklą ir toliau skiriu dėmesį futbolui. Analizuoju savo buvusį darbą, treniruotes ir metodikas kurias taikiau, kiek kam skyriau dėmesio, koks buvo bendravimas su žaidėjais, su vadovais, su trenerių personalu, ką galėjau padaryti geriau, kaip galėjau laimėti daugiau, kaip norėsiu dirbti kitam klube. Taip pat šį metą išnaudoju tobulėjimui, online mokymams, seminarams, specifinėms knygoms, gilinuosi į kitų trenerių darbo stilių, metodiką, analizuoju žaidimo detales, taip pat buvau išvykęs į keletą stažuočių pas kitus trenerius, pastebėti darbo iš arti su jais pabendrauti. Turėjau galimybę vykti į Stade de Reims klubą stebėti jų treniruočių proceso, bei pabendrauti su labai įdomiu treneriu Will Still, tačiau kolkas dar nepavyko susiderinti savo ir jo laiko galimybių. Su kitais treneriais, sporto direktoriais, klubų savininkais, mentoriais stengiuosi kaip galima dažniau pabendrauti telefonu, įdomu sužinoti kaip mąsto kiti ar ko tikisi iš trenerių, tai yra puikus metas reflektuoti ir patobulėti. Tačiau žinoma, jau pasiilgau buvimo kasdieniniame procese, buvimo su žaidėjais, treniruočių, bei emocijų ir sprendimų stovint prie aikštės linijos rungtynių metu.
Malonu girdėt, kad rūpinies savo forma. Paprastai to reikalaujama tik iš futbolininkų, su treneriais būna įvairiai. Kaip manai, ar treneriai turėtų skirti daugiau dėmesio šiam aspektui?
Visų pirma kaip treneris darbe ir žmogus gyvenime, visada laikausi principo viską rodyti savo pavyzdžiu žaidėjams ir savo vaikams, o ne žodžiais. Jei sakau, kad nėra gerai vartoti alkoholi ar rūkyti, pats to ir nedarau, jei sakau, kad reikia sveikai maitintis, siekiu pats taip elgtis, jei iš žaidėjų reikalauju būti geros sportinės formos, tokios turiu būti ir aš pats, žinoma esu žmogus ir būna smulkių nukrypimų, tačiau dažniausiai siekiu būti tokiu, kokiais prašau būti kitų.
Antra reikia tiesiog suprasti žmogaus sandarą, psichologija kaip ji veikia ir kas yra vyriausio trenerio darbas. Normalus žmogus turėtų gyventi pagal sveiką principą 8/8/8, tai yra 8 val. – darbui, 8 val. – poilsiui, sau, gyvenimui, šeimai, aktyvumui, 8 val. – miegui, bei šeštadienis ir sekmadienis jokio darbo. Trenerio darbe tas principas neegzistuoja, skiriama mažiausiai 12-15 val. darbui, 2-4 val. gyvenimui, sau šeimai, o miegui geriausiu atveju 8h (tikrai retai), turi daugiausiai 1-2 laisvas poilsio dienas per mėnesį, per kurias tavo galvoje toliau sukasi mintys apie komandą, procesus ir jos žaidėjus. Pats darbo krūvis, patiriamas nuolatinis spaudimas, didelė atsakomybė, nuolatinis savo energijos davimas kitiems, stresas ir emociniai kalneliai, sukuria ne patį sveikiausią gyvenimo būdą, todėl ypatingai svarbu ką tu nuveiksi per tas likusias 2-4 val. per dieną, kokią taikai mitybą, kad atlaikytum tokį krūvį ištisus metus, sugebėtum efektyviai dirbti, išliktum aštraus mąstymo, sugebėtum skirti savo energiją žaidėjams, būtum geros nuotaikos ir geros fizinės būklės.
Koks buvo Tavo išsiskyrimas su „Žalgiriu“? Buvai didžiausių laimėjimų klubo istorijoje architektas. Ar nenusipelnei didesnio pasitikėjimo? Ypač todėl, kad kitie treneriai nesugebėjo išgelbėti sezono.
Manau kiekviena tokia situacija turės skirtingą matymo kampą iš skirtingų pusių, vadovai matys vienaip treneriai ir žaidėjai kitaip. Pats išsiskyrimas buvo normalus, tiesiog klubas priėmė tokį sprendimą, aš jį gerbiau ir nelabai turėjau pasirinkimo. Tačiau iš mano pusės atrodė, kad nebuvo tinkamiausias momentas tokiam sprendimui, praeityje jų buvo tinkamesnių, žinant, kad komandos komplektavime tame sezone buvo labai daug pasikeitimų, daug naujų žaidėjų ir reikėjo dar truputį laiko, kad komanda žaistų futbolą kurį gali ir eitų norimu pergalių keliu, buvome labai arti to ir manau, kad būtų pavykę nuveikti daugiau tą sezoną. Visada norisi daugiau palaikymo, pasitikėjimo ir laiko, tačiau tokia jau futbolo realybė, kurią tiesiog privalai priimti ir prisitaikyti.
Dabartinė jėgų pusiausvyra A Lygoje atrodo įdomi. FK Panevėžys nurungė Vilniaus „Žalgirį“, o Šiauliuose labai įdomi komanda. Taip pat yra dvi ambicingos komandos iš Kauno. Ar tapsime revoliucijos liudininkais ir Vilniaus „Žalgirio“ dominavimo pabaigos? Ar bent jau ilgiau nei 3 metus, kai tiek daug kartų laimėjo Sūduva?
Paskutinius 3 sezonus lyga su kiekvienais metais tampa vis labiau konkurencinga, manau taip pat viskas vystysis ir šį sezoną. Čempionai „FK Panevėžys“ bandys apginti savo titulą, išsaugojo puikų trenerį, komandos branduolį, taip pat pasipildė naujais žaidėjais, bei turi tikrai didelius šansus, tuo tarpu „Vilniaus Žalgiris“ manau nebus lengva grįžti atgal į viršūnę, nes aplink bus kitos komandos, kurios yra alkanos ir turi tą pačią svajonę, kaip „FA Šiauliai“ ir „FK Kauno Žalgiris“, su gerais treneriais, žaidėjais bei komandos projektais. Nusimato įdomus ir galbūt nenuspėjamas sezonas.
Kokie Tavo ateities planai?
Aš toliau noriu dirbti vyr. treneriu futbole, stengiuosi būti dar geresniu ir dar labiau pasiruošusiu kitam savo šansui. Labiausiai norėtųsi iššūkio užsienio komandoje laipteliu aukščiau negu buvau iki šiol, kurioje būtų daugiau fanų ir įdomus ilgalaikis projektas. Net ir kandidatuojant į Wisła Kraków prisiminiau, kaip 2016 metais dar būnant Lietuvos rinktinės trenerio asistentu žaidėme prieš Lenkijos rinktinę, kai baigėme 0-0, būtent Stadion Miejski im. Henryka Reymana stadione ir po tų rungtynių Lenkijos futbolo kultūra paliko didelį įspūdį ir pamaniau, kad ateityje norėčiau dirbti tokioje lygoje, su tokiais sirgaliais ir žaisti tokiuose stadionuose.
Lenkija daugelį metų buvo patraukli galimybė Lietuvos futbolininkams, tačiau pastaraisiais metais jiems čia nelabai sekėsi. Kodėl nėra antrojo Gražvydo Mikulėno? Ar abiejų šalių skirtumai tapo per dideli?
Na skirtumai tarp Lenkijos ir Lietuvos futbolo lygų manau yra tikrai nemaži, Lenkija turi daug gilesnes futbolo žaidėjų ugdymo tradicijas, bei pati šalis rodo kitokį susidomėjimą bei meilę šiam sportui, tas lėmė skirtumus tarp išaugintų žaidėjų Lenkijoje ir Lietuvoje. Taip pat turime suprasti kaip veikia žaidėjų perėjimai iš vienų klubų į kitus, iš vienų lygų į kitas, tam daug įtakos turi agentai, sporto direktoriai ir kiti ryšiai, matyt čia įvykęs didžiausias pokytis. Tačiau manau kaip matėme Arvydą Novikovą, bei Fedor Černych sėkmingai rungtyniaujančius šioje lygoje, ateitį sulauksime ir kitų žaidėjų, kurie savo karjeras galės ir norės praleisti šioje lygoje.
Svajonių lyga, kurioje norėtum dirbti?
Nuo pat vaikystės labiausiai domėjausi ir svajonės sukosi apie Ispanijos Primera lygą, taip išliko ir iki šių dienų, kad ši lyga, jos futbolas, bei šalis labiausiai traukia mano dėmesį. Žinoma, svajonėse yra bet kuri kita iš TOP 5 futbolo lygų, kuriose vyksta aukščiausio lygio procesas, kurie dalyvauja Champions league turnyre.
fot. organizatorių nuotr.
