Valdas Dambrauskas yra vienas iš nedaugelio Lietuvos trenerių, dirbančių užsienyje. Nuo 2020 m. vasario jis „HNK Gorica“ kroatų klubo vyr. treneris. Kaip atrodo futbolas Kroatijoje? Ką reiškia analitika V. Dambrausko trenerio darbe? Kodėl 2019-ais nenorėjo tapti Lietuvos nacionalinės rinktinės treneriu? Atsakymai į šiuos, ir daugelį kitų klausimų, žemiau!
Jūsų pirmasis klubas trenerio karjeroje buvo Panevėžio „Ekranas“, jis atgimsta dabar. Ar jūs stebite jį?
Stebiu ir domiuosi visais klubais kuriuose teko dirbti, ne tik klubais, bet kiek galima ir lygomis. Panevėžio “Ekranas” yra labai svarbus klubas mano gyvenime, todėl jo atgimimas, ko gero, yra vienas svarbiausių įvykių Lietuvos futbole šiemet. Man labai smagu, kad šis vardas grįžo į Lietuvos futbolo stadionus, kad kartu grįžo ir fanų grupuotė “Pirmoji armada”, manau šie vaikinai tikrai nusipelno palaikyti savo klubą gyvai stadione, o ne tik atsiminimuose. Stebiu “Ekranas” rezultatus, mačiau jų pirmąsias rungtynes po atgimimo Lietuvos taurės rungtynėse, žinau daugumą ten žaidžiančių žaidėjų, todėl iš visos širdies linkiu klubui sėkmės. Be abejo su klubo atgimimu ateina ir didelė atsakomybė prieš fanus, Panevėžio miestą, bei visa Lietuvą. Atsakomybė, kad tai bus švarus, profesionalus klubas orientuotas į bendruomenę, garbing žaidimą ir sportinius tikslus.
Dabar Lietuvoje vyksta labai neįprastas sezonas, su tik 6 komandomis A Lygoje. Ar jūs manote, kad jūsų buvęs klubas, Vilniaus „Žalgiris“ po ilgesnės pertraukos gali pasiekti čempionų titulą?
Manau, kad ne tik gali, bet ir privalo tai padaryti. “Žalgiris” yra toks klubas kurio vardas tiesiog įpareigoja kovoti tik dėl pergalės, pirmos vietos,titulų, bei siekti visiško dominavimo. Manau, bet kokia kita vieta šitam klubui turi būti nesėkmė. “Žalgiris” turi gerą sudėtį, žaidžia atakuojantį futbolą, yra alkanas pergalių. Nors “Sūduva” per pastaruosius keletą metų sukaupė daug patirties ir išsiugdė nugalėtojų mentalitetą manau, kad kova čempionate šį sezoną vyks iki pat galo.
Esate dirbęs Anglijoje. Kaip tai padėjo sukurti jus kaip trenerį?
Darbas, universiteto studijos, trenerio kvalifikacijos studijos man davė labai stiprų teorinį ir praktinį pagrindą. Man pasisekė, kad galėjau mokintis tikroje futbolo šalyje, iš arti matyti svarbiausias ir naujausias tuo metu futbolo tendencijas, susipažinti su jaunų futbolininkų vystymu Brentfordo akademijoje, Fulham talent centruose, Manchester United Soccer Schools, taip pat dirbti žemesniame, pusiau profesionaliame lygmenyje. Ta patirtis, man tikrai buvo neįkainojama. Begalė įvairiausių kursų, bendravimas su treneriais, kolegomis padėjo įgyti patirties ir žinių kurios labai praverčia šiandien. Manau išmokta anglu kalba ir galimybė bendrauti betarpiškai, futbolo, mokslinės literatūros prieinamumas taip pat buvo vienas esminių faktorių ugdant save kaip trenerį.
Turite labai analitinį protą, mėgstate žaisti šachmatais ir skaityti knygas. Kokia buvo šios krypties idėja? Ar analitika yra svarbiausia jūsų trenerio darbo dalis?
Skaitymas ir šachmatai mano gyvenime atsirado daug anksčiau, nei treniravimas. Visada skaičiau daug, kiek save atsimenu skaičiau visada, todėl skaitymo net nevadinčiau savo pomėgiu, greičiau tai yra gyvenimo būdas, nes nėra nė vienos dienos, kad neskaityčiau. Tai yra tas pats kas valgymas as miegas. Futbolas ir šachmatai gana ilgai mano gyvenime buvo šalia vienas kito, mėgėjiškai žaidžiau ir vieną, ir kitą žaidimą. Ir vienas, ir kitas man davė tikrai daug, padėjo formuoti charakteri, lavinti analitinį mąstymą. Analitikos svarbos futbole manau tikrai negalima pervertinti. Kiekvienam treneriui yra labai svarbu analizuoti žaidimą, suprasti žaidėjus, sugebėti priimti ne tik greitus, bet ir nestandartinius sprendimus. Manau, kad mano pomėgiai tikrai prisideda, kad galėčiau tai padaryti.
Jeigu ne futbolas – kas norėtumėte būti?
Labai sunkus klausimas, nes į jį beveik neįmanoma atsakyti. Aš esu labai laimingas galėdamas dirbti futbole, man tai yra pačios didžiausios svajonės gyvenime išsipildyti. Aš neturėjau sėkmingos futbolo žaidėjo karjeros, niekada nežaidžiau futbolo profesionaliai, todėl galimybė dirbti treneriu profesionaliai man yra labai svarbi. Žinau, kad jei neturėčiau šitos galimybės vistiek norėčiau būti šalia futbolo ar bent jau sporto. Arčiausiai ko gero būtų sporto žurnalistika.
Ką galėtumėt pasakyti apie Rygos „RFS“. Ko jiems reikia norint nugalėti Riga FC ir tapti Latvijos čempionu?
Apie Rygos “RFS” galėčiau kalbėti labai daug ir labai ilgai. Taip jau atsitinka mano gyvenime, kad darbas klube man tampa daugiau nei darbu. Dirbdamas visiškai susitapatinu su klubu, aplinka, fanais, žmonėmis dirbančiais kartu. “RFS” yra labai progresyvus klubas su labai stipriais profesionalais, žmonėmis kurie yra visiškai atsidavę savo darbui. Dirbti ten buvo labai įdomu. Klubas kiekvieną sezona auga visomis prasmėmis. Šiuo metu statosi savo treniruočių bazę, kuri neabejoju klubą pakels į visiškai naują lygmenį. Kaip organizacija, neabejoju, kad “RFS” lenkia ne viena klubą su daug didesniu biudžetu iš stipresnių Europo lygų. Latvijos klubinis futbolas pastaraisiais metais labai sustiprėjo, atsirado milžiniška konkurencija. Manau jis laimi ir dėl to, kad sostinėje Rygoje atsirado du dideli klubai, su milžiniškomis ambicijomis ir stabiliu finansavimu. Riga FC kol kas dominuoja šalyje, turi labai stiprų finansinį užnugarį ir gali žaidėjams pasiūlyti labai geras sąlygas. “RFS” renkasi kitokį kelią, kuris galbūt yra lėtesnis, susijęs su jaunų žaidėjų integravimu ir materialinės klubo bazės stiprinimu. Kovoti finansais su Riga FC yra labai sunku, todėl reikia surasti vidinių resursų, idėjų, inovacijų, technologijų kurios padėtų kompensuoti finansinį skirtumą.
Kodėl RFS jau eiliniais metais puikiai žaidžia pirmame ture, bet vėliau ta forma dingsta? Verta pažymėti, kad jus gavote nuo RFS vadybos daug laiko ir pasitikėjimo. Pavyždžiui Riga FC klubo treneriai tokio darbo komforto neturi.
Manau, kad rezultatus reikėtų analizuoti detaliau. Paprastai klubo vadovybė suteikia geras salygas pasiruošti sezonui, tam skiriama daug dėmesio, todėl komanda į sezono pradžią ateina geros formos. Skirtumas tarp kitų lygos komandų nėra toks didelis, Latvijos čempionatas konkurencingas, todėl vėliau komandų pasiruošimas išsilygina. Neįmanoma laimėti visų rungtynių, o turnyrinė lentelė parodo kas yra kas. Riga FC turi didensį biudžetą, automatiškai gali pasiūlyti žaidėjams geresnes salygas, bei turėti didesnį žaidėjų pasirinkimą. Manau tai lemia skirtumą sezono pabaigoje. Pirmaji mano darbo sezona antroje jo pusėje Riga FC turėjo 24 iš eilės nepralaimėtų rungtynių serija, kurių dauguma laimėjo. Perna serija buvo trumpėsne, bet taip pat įspūdinga. Kai priešininkas neklysta ilgoje distancijoje laimėti prieš jį yra labai sunku. Pastaruosius du sezonus, net turint mažesnį biudžetą RFS pirmavo čempionate, ko gero, net ilgesnį laiką, nei Riga FC, tačiau skirtumas meistriškume neleido to skirtumo išlaikyti. Jei kalbant apie spaudimą klubuose, aš negaliu komentuoti Riga FC darbo. Tikiu, kad klubo valdžia žino ką daro ir siekia rezultato jiems suprantamais b ū dais. Kas liečia RFS, tai darbui yra sudarytos tikrai labai geros salygos, klube dirba tikri profesionalai kurie stengiasi sukurti puikią darbinę atmosferą.
Mes žinome, kad Kroatijoje žaidžiasi kitą futbolą negu Lietuvoje ar Latvijoje, yra VAR, bet kas jus labiausiai nustebino Kroatijos futbole?
Negaliu pasakyti, kad kažkas labai nustebino. Tiesiog perėjau į aukštesnį lygmenį, nei Lietuvos ar Latvijos futbolas. Tenka adaptuotis, prisitaikyti, suprasti kaip futbolas veikia aukštesniame lygyje. Kroatija yra futbolo šalis, todėl didžiausias skirtumas buvo ne tiek futbolo aikštėje, kiek aplink ją. Futbolas čia visur, kiekvieną dieną eina sporto laikraščiai, rodomos analitinės laidos, esi atpažįstamas gatvėje, tai yra didelė atsakomybė būti geresniam, būti teigiamu pavyzdžiu. Manau tai didžiulis skirtumas lyginant su šalimis kuriose teko dirbti iki šiol. Kas liečia treniruočių procesą, tai be to, kad tenka dirbti su aukštesnio lygio žaidėjais didelio skirtumo nėra. Tiesiog tenka priimti įššūkį, reikalauti maksimumo, išbandyti kaip mano idėjos ir futbolo supratimas veikia aukštesniame lygyje.
Kokie yra skirtumai tarp Kroatijos ir Latvijos trenerio darbe?
Manau, kad didžiają šio klausimo dalį atsakiau prieš tai buvusiame klausime. Didelio skirtumo treniruočių procese nėra. Didžiausias, ko gero, yra už futbolo aikštės ribų. Be abejo, su visa pagarba žaidėjams Latvijoje, Kroatijoje futbolo lygis yra aukštesnis, priešininkai stipresni, žaidimas kietesnis, intensyvesnis. Bet tai yra įššūkis kurio nori kiekvienas treneris, dirbti kuo aukštesniame lygyje. Tiesiog įdomu priimti tuos įššūkius ir stengtis pritaikyti savo idėjas aukštesniame lygyje.
2019-ais jus gavote pasiūlymą tapti Lietuvos nacionalinės rinktinės treneriu. Kodėl nusprendėte tada palikti Latvijoje?
Rinktinės trenerio darbas savo specifika labai skiriasi nuo darbo klube. Klube treneris kiekvieną dieną yra įvykių sukūryje, kiekvieną dieną turi priimti svarbius sprendimus, kiekvieną dieną turi planuoti, ruoštis, stebėti tendencijas, reguliuoti procesą. Rinktinėje atvirkščiai, treneris stebi žaidėjus kurių pasiruošimui neturi jokios įtakos. Manau, kad rinktinę turi ir gali treniruoti tik tie treneriai kurie turi sukaupę labai didelę patirtį. Man, reikia veiksmo, reikia kasdienio bendravimo su žaidėjais, aš noriu matyti kaip jie auga, tobulėja, kaip priima idėjas, kaip tos idėjos veikia komandoje, galų gale kaip komanda auga stiprėja, evoliucionuoja. Šis procesas daug akivaizdžiau yra matomas klube ir tu gali jį kontroliuoti. Kiekvienas treneris nori tam tikros kontrolės. Rinktinėje ji yra minimali, todėl, kaip ir minėjau rinktinėse turi dirbti treneriai mokantys valdyti komanda su minimalia žaidėjų kontrole. Šiame mano karjeros etape man buvo svarbiau asmeninis tobulėjimas, nei įrašas CV, kad esu rinktinės treneris.
Kaip jums patinka Goricoje? Ar tai yra gera vieta gyventi?
Goricoje patinka viskas. Patinka klubas, patinka miestas, patinka žmonės kurie dirba klube, patinka pati Kroatija. Manau, tai labai graži šalis su labai gražia gamta, fantastiška jūra ir oru. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti mylimą darbą ir patirti gyvenima kitoje šalyje, susipažinti su naujais žmonėmis, suprasti jų kultūrą.
Kaip jums naudinga yra kitų lietuvių, Mindaugo Nikoličiaus ir Pauliaus Golubicko, akivaizda klube?
Mindaugas Nikoličius yra bendramintis su kuriuo teko dirbti kartu Vilniaus Žalgiryje. Manau mes labai gerai papildome vienas kitą, kaip sakoma suprantame vienas kitą iš žvilgsnio ar pusės žodžio. Jis yra iki kaulų smegenų atsidavęs futbolui, visiškas savo darbo profesionalas ir darbščiausias žmogus futbole kurį tik kada teko sutikti. Dirbti su juo yra didelė garbė.
Paulius Golubickas yra jaunas, bet labai talentingas žaidėjas, kurio, esu įsitikinęs laukia didelė ateitis. Aišku su tam tikromis išlygomis. Kiek darbo jis norės įdėti ir kaip pavyks išvengti traumų, bei atsidurti reikiamu metu, reikiamoje vietoje. Viskas priklauso nuo jo paties. Iš savo pusės padarysiu viską, kad padėti jam pilnai atsiskleisti ir pasiekti savo potencialą.
Apie Golubicką dar – Gorica nusipirko jį iš Alytaus „Dainava“. Ar jis didžiausias Lietuvos futbolo talentas pastaruoju metu?
Paulius šiuo metu yra vienas daugiausiai žadančių Lietuvos žaidėjų. Jis jau yra Lietuvos čempionas, turi patirties Europos taurėse, bei nacionalinėje rinktinėje. Pastaraisiais metais nedaugeliui jaunų Lietuvos žaidėjų pavyko atsiskleisti. Vieniems sutrukdė sveikatos problemos, kiti dingo išvažiavę į užsienio klubų akademijas ir neatlaikė konkurencijos. Manau, kad Lietuva visada turi įdomių, jaunų, perspektyvių žaidėjų, bet susiduria su kol kas nelabai išsprendžiama perėjimo į vyru futbolą problema. Stebiu ir kitus jaunus Lietuvos futbolininkus, jų tikrai yra, norėtusi tikėti, kad artimiausiu metu jie sužibės ir gales bandyti vytis Paulių, nuo to Lietuvos futbolui būtų tik geriau.
Kaip Lenkas turiu paklausti apie Michalą Maslovskį – koks jis futbolininkas? Kaip jums bendradarbiavo Goricoje?
Apie Michalą galiu pasakyti tik pačius geriausius žodžius. Jei trumpai tai yra be galo profesionalus žaidėjas, visiškai atsidavęs savo profesijai. Tai yra asmenybė kuri domisi ne tik futbolu, bet ir kitomis gyvenimo sferomis, todėl su juo yra idomu bendrauti. Tai labai geras komandos draugas kuriuo visada galima pasitikėti, jis buvo labai svarbi asmenybė komandos rūbinėje. Tai ir labai geras žaidėjas, kuris labai gerai supranta futbolo, skaito žaidimą, kiekvieną momenta aikštėje aitduoda save 100%.
Kokius tikslus turite naujame sezone?
Gorica klubas yra labai jaunas, tik du sezonus sužaidęs aukščiausioje lygoje. Patekęs į aukščiausiąją lyga klubas sukūrė save pasiekdamas labai gerus ir daug kam netikėtus rezultatus. Gorica užsitarnavo pagarbą. Naujame sezone norėtųsi žengti žingsnį į priekį. Suprantu, kad tai nebus lengva, kad Kroatijoje yra nusistovėjusi klubų hierarchija, kad Gorica biudžetas yra daug mažesnis, nei aukščiau esančių klubų… Klubo vadovai, Mindaugas Nikoličius, aš pats turime labai daug ambicijų ir labai daug noro padaryti šį klubą geresniu. Patekimas į Europos taurių turnyrą būtų tarpinis tų ambicijų įgyvendinimas.
Esate kažkada buvęs Lenkijoje? Ką jus žinote apie mūsų futbolą?
Apie Lenkijos futbolą žinau labai daug. Žinau Lenkijos futbolo istoriją, pasiekimus Pasaulio čempionatuose, legendinius žaidėjus. Nuolat seku Lenkijos Ekstraklasa čempionatą, ne vieną kartą kaip treneris esu žaidęs prieš Lenkijos futbolo klubus draugiškose rungtynės, bei buvau vienas iš trenerių štabo narių rungtynėse su Lenkijos U-20 nacionaline rinktine Suvalkuose. Lenkijoje esu buvęs ne vieną kartą, tai labai graži šalis su įspūdinga istorija, tikiu, kad Lenkijoje apsilankysiu dar ne kartą.
Nuotr. „HNK Gorica“
