Vytautas Lukša 2019 m. sužaidė savo paskutinį sezoną „A Lygoje“. Interviu su Baltycki futbol jis prisiminė savo futbolininko karjerą, ypač etapą Lenkijoje.
Rafał Kobza („Bałtycki futbol“): Kaip tau sekasi po karjeros pabaigos? Aš žinau, jog vis žaidi, bet veteranų lygoje. Norėjai toliau džiaugtis futbolu?
Vytautas Lukša: Taip, žaidžiu, futbolas traukia. Su senais draugais susitinkam, bendraujam, ir žaidžiam savo malonumui.
Esi daug žaidęs rytų Europoje – Baltarusijoje, Ukrainoje. Ką gali pasakyti apie futbolą ten? Mentalumas, susidomėjimas, žmonės?
Teko pažaisti. Futbolas skiriasi. Tiek infrastruktūra, tiek pats žaidimas. Treniruočiu bazės geros, aikštės geros kokybės, klubai turi visas salygas tobulėti žaidėjam. Didelė konkurencija, daug fizinės jėgos, didesni greičiai. Žmonės ten domisi futbolu, gyvena juo, daug žiniasklaidos demėsio. Renkasi į stadionus tūkstančiais palaiko juos. Lenkijoje turbūt vieni iš geriausių fanų, kuriuo esu matęs. Pagarba jiem už tokį palaikymą.
Irgi Lietuvoje esi buvęs daug skirtingų miestų – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje itt. Kur jauteisi geriausiai?
Buvo visokių etapų. FC „Vilnius“ patekau jaunas, gavau daug žaidibinio laiko, man buvo nesvarbu atlyginimas, man kaip jaunam žaidėjui buvo noras žaisti ir įrodyti sau, kad galiu. Buvo brazilai, kurie paskui žaidė Lenkijoje, Vokietijoje ir aišku Paulinho, kuris atstovavo Brazilijos rinktinėje bei žaidė Barselonoje. Tai tik įrodo, kad nuoseklus darbas, užsispyrimas, tikslo siekimas ir viskas tampa įmanoma. Paskui sekė Kauno FBK, buvo gerai sukomplektuota komanda, mažai truko, kad pasiektumėm grupės etapą Europoj. Panėvežyje buvo geras kolektyvas, jaunimo ir vyresniu balansas buvo idealus, ko pasekoje tapome čempionais. Treneris Valdas Urbonas savo žaidimo stiliu jis lengvai rasdavo bendrą kalbą su žaidėjais, tas leido gerai žaisti. Mokėjo prieiti prie žaidėjo. Žalgiryje sekėsi puikiai. Laimėjom viską, kas įmanoma Lietuvoje. Treneris Valdas Dambrauskas turi savo žaidimo braižą, savo filosofiją. Žaidėjam tik reikėjo laikytis jo žaidimo plano. Šie treneriai davė daug patirties, pasitikėjimo. Aplamai kiekvienas treneris davė daug patirties. Buvo visokių situacijų klubuose, kiekvienam klube tai ateiti leido jaustis lengviau ne tik aikštėje, bet ir gyvenime.
Kaip lenką, manę labiausiai domina Varšuvos „Polonia“ tema. Kaip pataikei į Lenkiją?
Į Lenkiją patekau po gero žaidimo Ekrane. Pačiam gerai sekėsi, ir komandai su kuria laimėjom čempionatą. To pasekoje gavau pasiulymą keltis i Polonią. Tuo metu jie buvo 3-oje vietoje po pirmo rato. Daug paaukojau, nes norėjau išvažiuoti tobulėti.
Klube buvai labai sunkios finansinės situacijos metu. Kaip prisimeni klubo savininką Ireneušą Królą? O esi girdėjęs apie buvusį savininką Józefą Wojciechowskį?
Girdėjau, kad turi sunkumu su pinigais, bet netikėjau, kad tokias gilias tradicijas turintis klubas gali bankrutuoti. Ne, neteko girdėti nieko apie Wojciechowskį. Savininko nemačiau, jis turbūt bijojo komandai pažiurėti į akis. Nes pinigų taip ir nemokėjo.
Tuo metu žmonės juokavo, kad „Polonia“ žaidėjai pamiršo kaip atrodo pinigai. Ar turėjai problemų dėl išmokų trūkumo, klubas tau buvo kažkas skolingas? Kokia atmosfera buvo komandoje tokioje sunkioje situacijoje?
Komanda buvo jauna, ambicinga ir perspektyvi, o pusė metų įdėtas darbas niekas nenorėjo sustoti dėl finansų, nes jauni žaidėjai norėjo žaisti ir įrodyti, kad gali žaisti. Kiek žinau visi tapo gerais žaidėjais. Kartais turi aukotis kažkas dėl savo tikslų. Lenkijoje geras tramplinas jauniem žaidėjam.
Neseniai Lenkijoje keli buvę Gdansko „Lechia“ futbolininkai išsisakė neigiamai apie Piotrą Stokowcą. Kaip įvertintum darbą su šiuo treneriu?
Piotras reiklus, ambicigas, jaunas treneris, nes jis ką tik pradėjo dirbti tuo metu. Daug reikalaudavo, daug kreipdavo į dicipliną, į taktiką, analizes. Jis turėjo savo braižą, filosofiją, žaidimo taktiką. Normalu, kad kažkam nepatinka, visiem geras nebusi. Yra treneris, turi žaisti pagal komandos planą, jis mato kas komandai geriau, kas blogiau. Buvo įdomi patirtis.
Kaip tau patiko futbolo atmosfera Lenkijoje? Kada tiksliai palikai klubą?
Patirtis buvo įdomi. Stadionai geri, žmonės myli futbolą. Serga už savo komandas, gyvena futbolu. Palikau kaip sužinojau, kad klubas bankrutavo.
„Ekstraklasoje“ sužaidei tik 3 rungtynes. Kaip įvertinai savo buvimą Lenkijoje? Kas buvo tavo geriausias draugas „Polonia“ komandoje? Gal estas Igoris Morozovas?
Manau, kad turėjau geriau pasirodyti, ten konkurencija buvo didelė, vienos prastos varžybos ir lauki kito šanso. Praleidi 3-5 varžybas, tau paskui duoda 15 min., tada turi sukurti stebuklą. Tai normalu, kad žaidėjas po tokios pertraukos, jo forma tiesiog krenta žemyn. Taip, su Igoriu bendraudavau. Kolektyvas buvo jaunas, visi draugiškai sutardavom.
Vėliau žaidei, tarp kitko, Vilniaus „Žalgiryje“, Jonavoje, ar FK „Trakai“ komandose. Ar Lietuvos A Lyga labai pasikeitė lyginant su laiku, kai išvykai iš Lietuvos?
Manau, kad lygį sunku vertinti, nes pats žaidimas keičiaisi. Jis tampa vis greitesnis, techniškesnis. Patys treneriai tobulėja, manau lygis vis po truputį kyla.
„Žalgiryje“ bei Klaipėdos „Atlante“ esi žaidęs kartu su kitu futbolininku iš Alytaus – Darvydu Šernu. Jūs netgi baigėte savo karjeras kartu. Ar jūs draugai, gal net bičiuliai?
Taip, su Darvydu ir pradėjom futbolą lankyti Alytuje. Tiesa kartu su M. Panka ir T. Labuku visi pradėjom kartu, paskui visiem teko ir Lenkijoje žaisti. Su visais bendrauju, ir esame geri draugai.
Kodėl „Atlantas“ buvo šis paskutinis klubas? Nenorėjai užbaigti karjerą savo gimtajame mieste?
Futbole būna taip, kad planuoji o gaunasi kitaip. Norėjosi, buvo kalbų, bet paskui taip ir liko viskas kalbose. Dar gal užbaigsiu, palaikau formą dar (šypsnys).
Savo paskutinį „A Lygos“ sezoną irgi žaidei sunkiomis aplinkybėmis – Atlantas į varžybas įstojo pažodžiui „paskutinę minutę“. Kaip prisimeni tą laiką?
Buvo daug pažadų, ir tikėjau klubo viziją, bet realybė buvo kitokia. Čia patirtis gyvenimo.
Kokie tavo ateities planai? Norėtum būt šalia futbolo?
Šiuo metu treniruoju MFA Žalgiris moterų komandą. Įdomi patirtis, nauji įsūkiai, kitoje pusėje labai įdomu gilintis į trenerio darbą.
Ko galima tau linkėti artimiausioje ateityje?
Sau sunku ko linkėti. Sėkmes visur ir visada, ir kad šeima būtų sveika ir laiminga.
Ar norėtum ką nors pasakyti Lietuvos futbolo fanams Lenkijoj?
Palaikykit savo komandas, ir kad jos džiugintų gražiu futbolu ir gražiomis pergalėmis. Sėkmės jums visiem.
Nuotr. x-news
